Taigi, pradėsiu nuo to, kad nepasigirsiu gausiu mašinų garažu kaip kad kolegos Basoski ar Sky’us. Lanceris mano pirmoji mašina su kuria buvo padėti pirmieji žingsniai vairuotojo pažymėjimo link. Tačiau grįžtant prie istorijos..

Mašina 2004m. (kiek pamenu žiemą) atkeliavo į Lietuvą iš Šveicarijos. Vietos  ,,perekūpas” atvarė šitą Lancerį tvarkyti pas mano tėvą (tuo metu jis užsiiminėjo autokėbulų remontu). Mašinai buvo lengvai daužtas galas, todėl darbai ėjosi labai greitai. Mano tėvui iš kart krito į akį Lanceris, todėl idomumo dėlei išbandė jį. Nežinau ką jis suprato, bet nieko nelaukes pardavė savo Opel Ascona ir kitą dieną po pardavimo pasiėmė šį Mitsubishį. Dar kaip vakar prisimenu tą dieną, kai į kiemą įsuko kažkokia neaiški balta mašina (tada man buvo 14 metų, ir net nenutuokiau kokios markės buvo automobilis), o už vairo džiaugsmu netveriantis tėvas. Taip į mūsų šeimą atėjo šis japonas.

Daug į jį tėvas neinvestavo (keitė tepalus, stabdžių kaladėles) – “Ėjo kaip lazeris” – dabar prisiminęs papasakoja tėvas.

Taigi ėjo vieni, antri metai, kol galiausiai atėjo 2008 metai. Švenčiau savo 18 – liktąjį gimtadienį, kada priėjo tėvas ir tarė - ,,Dovanos neturiu, bet kieme yra tai, kas ja atstos”. Po šių žodžių gavau raktelius. Nepamenu kiek laiko man drebėjo rankos ir nesibaigė džiaugsmas, bet ilgai nelaukęs pradėjau mašiną darytis pagal save.

Po kiek laiko, užsiregistravau į šį forumą. Nuo tada ir prasidejo Lancerio ekstremalių pokyčių metas. Neilgai trukus buvo perdažyti bamperiai, nuluptos plėvelės nuo stiklų, nudažyti originalūs ratlankiai, supirkti nauji stabdžių diskai su kaladėlėmis, pakeistos žvakės bei žvaklaidžiai. Tačiau tai buvo tik pradžių pradžia.

Esminis lūžis įvyko po metų. Netikėtai per savo kvailumą padariau avariją (niekas nenukentėjo apart Mitsubishio). Tąsyk palikau visą Lancerio priekį ant kanalo atitvaro. Tėvai jau nuteikinėjo mane blogiausiam – parduok mašiną dalimis arba atiduok į metalo laužą. Man tai atrodė absurdiška, ir po neilgų apmastymų nutariau, kad bet kokiu atveju aš ją tvarkysiu. Taigi, remontas atsiėjo 1000 lt.

Likimo ironija, bet ši avarija kardinaliai pakeitė mašinos išvaizdą. Vietoj planuotų per avariją nukentėjusių detalių dažymo, perdažiau visą Lancerį. Buvo įneštas naujas akcentas – juodas stogas.

Darbai tęsėsi kone visą žiemą. Kadaise nupirktus R-17 ratlankius nutariau parduoti. Pardavęs į jų vietą nusipirkau mažesnius R-15 ratlankius, užmoviau ant jų apynaujas padangas, bei nusipirkau žeminančias spyruokles (pastarąjį žingsnį paskatino žengti forumiečiai).

Viskas galutinai buvo sumontuota pavasarį. Mašina sušvito kitomis spalvomis (dėl ko norėčiau padėkoti visiems padėjusiems išspręsti klausimą su automobilio išvaizda).

Visi planuoti ir neplanuoti darbai kaip ir įgyvendinti, tačiau kaip ir pas kiekvieną automobilių fanatiką darbų sąrašas nėra pastovus. Kaip dar keisis mano Lancerio išvaizda parodys laikas ir piniginė.

Manchini,

2010 m. Liepa.